Fenomenalus krikščionio dėkingumas

Skaitant Šventojo Rašto puslapius išryškėja viena iš krikščioniško gyvenimo savybių — dėkingumas. Atrodytų, kad žodis „ačiū“ yra pakankamas mūsų visuomenėje dėkingumo ženklas, kurį ištarus, įrodomas dėkingumas. Ačiū, kad padėjote; ačiū, kad užsukote. O kaip dėkingumas suprantamas ankstesnių laikų perspektyvoje? Vertėtų prisiminti prancūzų rašytojo O. Balzako frazę, kad dėkingumas įrodomas darbais. Tačiau ar to užtenka ir ar tai reikalinga krikščioniui, t.y. įrodyti dėkingumą darbais? Kad išsiaiškinti, būtina pažvelgti, ką apie šią savybę rašo Šv. Raštas.

Jau Pradžios knygoje matome, kad Kainas ir Abelis atnešė aukas Viešpačiui[1], po jų — ir Nojus[2] bei kiti patriarchai. Šie tikėjimo vyrai taip elgėsi ne todėl, kad būtų įsakyta, nes tokio nurodymo Rašte — nematyti. Tą galėjo paskatinti tik pačių žmonių supratimas. Kiek vėliau, Mozės laikais, Viešpats mokino savo tautą Jam dėkoti ir viena to išraiškų, nurodytų Įstatyme, — padėkos auka. Šiai aukai tiko tik sveiki (be kliaudos) galvijai, kurie buvo „malonus kvapas Viešpačiui.“[3] Suprantama, kad sveiki, nes padėkai Dievui reikalinga tai, ką žmogus turi ir gali duoti geriausio. Visgi pasisakytina, kad Senojo Testamento aukos galimai tebuvo nuoroda į didžiąją auką, t.y. Kristų, kuri bus aptarta kiek vėliau. Samprotautina, ar padėkos auka yra savanoriška. Iš vienos pusės, akivaizdu, kad žmogus turi laisvą valią ir pats pasirenka, ką (ne)daryti, be to, priverstinė padėka nebūtų tikra padėka, nes padėka yra atsakas į Dievo žmonėms teikiamą malonę. Kita vertus, Dievas per Bibliją žmonėms nurodo, kaip Jis nori, kad žmonės, laisva valia apsisprendę, Jį pagarbintų. Šios aplinkybės neprieštarauja viena kitai, nes akivaizdžiai matyti, kad dalis žmonių renkasi būti dėkingi, o dalis ne. Juolab, praktiniu pavyzdžiu, jeigu žinome, kad mūsų kaimynui patinka „Rafaello“ saldainiai, būtent tokius jam ir padovanosime atsidėkodami už paslaugą, o ne pasirinksime atiduoti mums nereikalingą ir pasenusią kartaus šokolado plytelę. Tai juk irgi būtų padėka, bet ar kas nori gauti nereikalingą ir nemėgstamą padėką? Iškyla klausimas, o kokios padėkos iš mūsų nori mūsų Viešpats?

Tam, kad atsakyti, būtina suprasti už ką mes esame (turime būti) dėkingi. Kristaus auka yra sunkiai suvokiama protu ir yra didelis slėpinys — Dievas tapo žmogumi, vaikščiojo šioje žemėje 33 metus, darė stebuklus, skatino žmones keisti gyvenimą ir gręžtis į Dievą; buvo žmonių atmestas, prikaltas prie kryžiaus (nužudytas vienu iš baisiausių būdų), po trijų dienų prisikėlė ir suteikė kiekvienam tikinčiam galimybę eiti Jo takais, o tam tereikia priimti teikiamą malonę. Nėra lengva suprasti Kristaus aukos didybę; tai nėra išsakoma vien juodu ant balto. Laiške Hebrajams nurodyta, kad Kristus, per savo neapsakomą meilę žmonijai, pasiaukojo įveikti nuodėmę visiems laikams.[4] Taip pasielgė, kad per nuodėmę laikų pradžioje atskirtas žmogus galėtų būti taikoje su Dievu ir gautų tikėjimo tikslą — sielos išgelbėjimą bei galimybę nebebūti šio pasaulio kunigaikščio (brolių kaltintojo) valioje ir valdžioje. Tad ką žmogus, padarytas iš dulkių[5]; garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta,[6] gali atliepti Tam, kuris atidavė viską, išsižadėjo savo dieviškos prigimties,[7] dėl žmogaus? Sunku suvokti, kokį dėkingumą jaučia iš mirties gniaužtų ištrauktas žmogus savo gelbėtojui, ir nepalyginti sunkiau suprasti, kaip atsidėkoti Tam, kuris išgelbėjo ne per trumpą laiką praeinančią kūnišką gyvybę, o sielą, ir išgelbėjo ją neterminuotai, amžiams. Dievas neprašo aukos ar užmokesčio už šį stebuklą. „Aš noriu gailestingumo, o ne aukos.“[8] Kaip kad Dievas pasigailėjo krikščionio ir suteikė jam šansą, taip ir krikščionis turi tapti pilnaverčiu Dievo atspindžiu ir iš dėkingumo už auką būti gailestingas savo artimam. Ir ne tik gailestingas. Dėkingumas Dievui Biblijoje pasireiškia įvairiai. Laiške Kolosiečiams Paulius mokina dėkingumu gyventi Kristuje, įsišaknyti, statydintis Jame ir įsitvirtinti tikėjime.[9] Matyti, kad dėkingumas pasireiškia aktyviu darbu, veiksmu, kurio tikslas artėti prie Kristaus, kaip asmens, ir ne tik vadovautis Jo mokymu, bet ir įsirašyti pamokymus, gerumą ir ištikimybę „savo širdies plokštėje“[10], t.y. iš dėkingumo nuolat galvoti apie Dievą ir vykdyti Jo valią.

Atmintina, kad svarbu nesumaišyti dėkingumo veiksmais/darbais koncepto su išgelbėjimo darbais. Paulius skaitytojus mokina, kad „esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų“.[11] Juk jeigu žmogus būtų išgelbėtas darbais, žmogui nereiktų būti dėkingu, nes išgelbėjimas būtų atlygis, o darbininkas už atlygį neprivalo dėkoti, nes atlygio nusipelnė. Summa summarum, kadangi išgelbėjimas yra malonė, viskas ką žmogus gali daryti, tai be sustojimo, kiekvieną savo gyvenimo akimirką Viešpačiui rodyti dėkingumą ir mokytis Viešpaties kelių bei jų mokyti savo artimą. Ir tolimą. Ir kiekvieną.

[1] Pt 4:3–4

[2] Pt 8:20

[3] Kun 3:1–5

[4] Heb 10:8–12

[5] Per 2:7

[6] Jok 4:14

[7] Heb 2:9

[8] Mt 12:7

[9] Kol 2:7

[10] Pat 3:3

[11] Ef 2:8–9