Naktis. Penktadienis.

Naktis. Penktadienis. Nepamenu miesto. Gal Toulouse. Greitai priprantu prie naujų vietų. Kiekviena gatvė, kiekvienas posūkis — tik laiko klausimas, kada nustoja gąsdinti ar stebinti. Jaučiu, kad čia jau buvęs.

Norėčiau likti — tyliose, plačiose gatvėse, kur medžių šešėlyje niekas nemato, kai ir aš stoviu. Siena iš raudonų plytų. Jaučiu kiekvieną įtrūkį, kiekvieną jos istoriją. Paviršius vis dar šiltas, nors dar nesu palietęs.

Įkvepiu. Užuodžiu vazoninių gėlių kvapą, kavos ir arbatos aromatą. Kažkas pravėrė virtuvės langą, kažkas — miegamojo. Salstelėję kvepalai nusėda ore. Šnibždesiai, tylūs balsai. Moteris kažką pasakoja, kitas tyliai klausosi. Gera būti ten, kur žmonės galvoja, kad niekas jų negirdi — kiekvienas toks skirtingas. Kuris kurį šį vakarą labiau įkvėpė?

Įdomu, kad tokiais vakarais žmonės retai meluoja. Jie svajoja, tiki, kad ryte pradės ką nors naujo. O ryte — jau nieko neprisimena. Tuštumą norisi kažkuo užpildyti. Aš pradėsiu dieną nuo kavos — kaip visada. Bet šįkart neuždarysiu lango. Paliksiu pravirą. Jaučiu — kažkas, skubėdamas pro šalį, nusišypsos.Tik tiek ir trūksta man šiame mieste. Niekam nežinant, nuo manęs.