Kaip suprasti meilę: apie ką kalbame, kai kalbame apie meilę?

Vartojau vieną audiovizualinį kūrinį ir man taip pat iškilo visiškai praktinis klausimas: kas iš tikrųjų yra ta meilė? Kai buvau jauna paaugliukė ir klausdavau žmonių kas yra meilė, tai man sakydavo, kad kai patirsiu, tai tikrai suprasiu. Deja, savo gyvenime patyriau daug romantinių nesusipratimų ir teko perskaityti krūvą knygų, pagyventi kelis metus santuokoje, pabaigti psichoterapijos studijas ir įpusėjusi ketvirtą dešimtį imu pradėti gaudytis klausimuose apie meilę.

Kodėl mes mylime ir įsimylime vienus, o ne kitus žmones? Kodėl mes tokias skirtingas patirtis vadiname tokiu pačiu ar panašiais žodžiais (meilė, įsimylėjimas)? Kodėl yra tiek daug skirtingų meilės rūšių? Kodėl viena meilės rūšimi galima mylėti daug žmonių (vaikus, draugus), bet kita meilės rūšimi leidžiama mylėti tik vieną (romantinė)? Kodėl mes įsimylime vienus žmones, o ne kitus? Kodėl nemonogamija yra toks paplitęs reiškinys? Kodėl meilė baigiasi? Ir daug kitų klausimų man kilo, į kai kuriuos bandžiau surasti atsakymus ir tais ieškojimais pasidalinu, nes tikiu, kad esu ne viena, kuriai neužteko patirti, kad suprasčiau.

Kas yra meilė?

Kas yra vėžys? Priklauso nuo konteksto: tai gali būti gyvūnų grupė, žvaigždynas, šiuolaikinis vakarietiškų kultūrų zodiako ženklas, arba ligų grupė.

Kas yra žvaigždė? Priklauso nuo konteksto: dangaus kūnas, gyvūnas, žinomas žmogus arba simbolis, savi vaizdu primenantis dangaus kūną, bet turintis daug įvairių reikšminių skirtingose subkultūrose (pvz. taro kortų ar komunizmo entuziastų).

Vėžys, žvaigždė, meilė ir daug kitų dalykų yra konceptai, tai kažkokį realų pagrindą turintys, bet įvairiai atrodantys dalykai, kuriuos, tam, kad susikalbėtume, įvardijame vienu žodžiu. Egzistuoja dalykai „patys savaime” ir tai, kaip tuos dalykus susitariame vadinti. Tas susitarimas nereiškia, kad susėda kažkokia komisija ir sako dabar šitą specifinės atomų konfigūracijos objektą vadinsime taip, o sąveiką tarp jų anaip. Paprastai šitie konceptai gimsta socialinėse grupėse ir plinta į kitas grupes ir tada mes turime tokį dalyką kaip socialinis konstruktas. Pvz. pinigai yra socialinis konstruktas: pikseliai telefono ekrane yra pakankamai pinigai, kad juos būtų galima iškeisti į prekes ir paslaugas. Bet jei paklausit tėčio, ar jis gali duoti pinigų, o jis pasiūlys litų, tai nepagalvosit, kad siūlo pinigus, nes pasikeitė socialinė realybė ir litai nebeturi pinigų funkcijos.

Žvaigždes ir vėžius galima suskirstyti į skirtingas kategorijas. Taip kaip mes kalbame apie dalykus, juos konceptualizuodami ir kategorizuodami (vertindami), lygiai tokį patį procesą atlieka ir smegenys. Smegenys nebūtinai naudoja žodžius. Vertinimai yra labai efektyvus būdas apdoroti didelius kiekius informacijos, žodžiai ir kalba yra nuostabus mediumas tarp realybės savaime ir to, kaip tai patiriame ir perduodame kitiems. Turėdami žodžių mes galime sugalvoti dalykų, kurių nėra realybėje, pavyzdžiui kurti filmus, arba statyti pastatus, išrasti vaistus, taip pat galima duoti žodžius realybei ir geriau ją suprasti. Suprasti reiškia kontroliuoti: turėti instrukcijas, pagal kurias galima pasiekti atkartojamą rezultatą.

Deja, šis procesas nėra tobulas ir kartais mums atrodo, kad žodžiai ir yra realybė, arba kad jie yra tiksli dalykų savaime reprezentacija, o ne socialinis konstruktas, ne susitarimas „tokius dalykus vadiname tokiais vardais“. Ta žodžių ir apibrėžimų problems ypač ryški teisėje ir moksle. Tiek mokslas, tiek teisė turi apibrėžti vartojamus terminus, bet realybės žymiai daugiau nei telpa į apibrėžimą.

Taigi, apie ką kalbame, kai kalbame apie meilę?

Priklauso nuo konteksto. Meilė gali būti skirtingos kategorijos: emocija arba santykis. Arba skirtingi konceptai: draugystė, įsimylėjimas, aistra, partnerystė, šeimystė, brolystė, idėjos, dvasingumas ir taip toliau. Mokslininkai ir filosofai yra parašę daug darbų bandydami atsakyti kas yra meilė. Skirtingose kalbose yra daug skirtingų žodžių meilei, pavyzdžiui senovės graikų kalboje buvo šie žodžiai:

ἔρως — kūniška, romatiška meilė; ἀγάπη — nesavanaudiška transcedentinė, dievų meilė; φιλαυτία — savigarba, meilė sau; φιλία — bendruomeninė, draugiška meilė; στοργή — šeimos meilė, motiniška ir tėviška meilė, stipraus ryšio meilė; πράγμα — apsisprendimu, įsipareigojimu, bendradarbiavimu grįsta; ilgalaikiuose santykiuose atsirandanti meilė; λούδος — žaisminga, lengva meilė, flirtas ir simpatija; μανία — aistringa trauka, įkyrios mintys, fantazavimas panaši į išprotėjimą būsena.

Moderniais laikais, psichoanalitikas ir egzistencialistas Erichas Frommas 1953 m. veikale „Meilės menas“ išskyrė šias meilės rūšis:

1. Erotinė, arba romantinė meilė;
2. Broliška meilė;
3. Motinos meilė;
4. Meilė sau;
5. Meilė Dievui.

Amerikiečių psichologė ir neuromokslininkė Helen Fisher tyrinėjusi romantinę meilę, ją suskirstė į tris atskirtas kategorijas (geismas, trauka ir prieraišumas) ir net teigė, kad šios trys meilės atskirai ir savarankiškai evoliucionavo.

Tuo tarpu suomių mokslininkai universitete pabandė vizualizuoti kaip kūne atrodo skirtingos meilės ir išskyrė net 27 skirtingus meilės tipus.

Nei vieni nėra „teisūs“, nes tai tik skirtingais būdais kategorizuojame ir konceptualizuoti tai, kad egzistuoja realybėje savaime. Visi mano paminėti veikalai apie meilės tyrimus yra susilaukę labai daug ir labai pelnytos kritikos, nors kartu ir duoda šiokį tokį suvokimą kas per dalykas ta meilė, taip pat paaiškina, kodėl kyla tokia painiava ir sunkumas suprasti apie ką kalbame, net kai turime kažkiek konteksto.

Tai kas yra ta meilė realybėje?

Mano teksto ribose sutarkime, kad meilė yra ir emocija, ir santykis, tai kai toliau kalbėsime apie meilę svarbu suprasti apie kurią kategoriją kalbame. Kuo meilė kaip santykis skiriasi nuo meilės kaip emocijos pailiustruosiu pavyzdžiais:

Pažinties pradžioje su savo vyru, kai jis mane paėmė už rankos patyriau meilę kaip emociją, nors tuo metu tarp mūsų dar nebuvo meilės, kaip santykio, bet kaip malonu, kai simpatiškas jaunikaitis rodo dėmesį, nors mes šiaip nelabai vienas kitą pažįstame.

Dabar, po daugybės pažinties metų ir kelių metų santuokoje tarp mūsų yra meilė kaip santykis, mes dažnai vienas kitam sakome „aš tave myliu“, net kai nieko ypatingo nevyksta, bet jeigu susitinku su draugute aptarti kokių nors moteriškų reikalų, aš tuo momentu vyrui nejaučiu meilės kaip jausmo, nes jo nėra situacijoje, bet jei atsitrauktume nuo kalbų apie molekules ar tolimų kraštų gyvūnų socialinių struktūrų ir manę paklaustų ar aš myliu savo vyrą, tai atsakyčiau „taip, žinoma“. Ir aš nejaučiu meilės kaip emocijos vyrui kai einu į darbą ar darau kokius nors kitokius reikalus. Lygiai taip pat aš turiu meilės santykį su tėvais ir giminiečiais, su draugais, net jei didžiąją laiko dalį nejaučiu jiems meilės kaip jausmo. Bet turėdama meilę kaip santykį ir galvodama apie man brangius žmones, jaučiu šilumą krūtinėje ir tada jaučiu meilę kaip jausmą, bet ne konkrečiam vienam žmogui, o visiems kuriuos labai myliu.

Skirtinguose santykių etapuose skiriasi pojūčiai kūne, pradiniame etape jie labai fiziniai ir ryškūs, svyruojantys, vėlesniuose jie tampa subtilesni. Kai romantinė meilė iš ūmios įsimylėjimo stadijos pereina į brandžią meilę, ji fiziškai tampa šiek tiek panaši į kitas meiles, bet pasikeitus aplinkybėms, tas meilės intensyvumas (kaip stipriai ar silpnai) ir valentingumas (skalė kaip labai tai malonu ar nemalonu) irgi keičiasi, Žr. paveikslėlį. Pavyzdžiui sutuoktiniams konkrečioje vienoje situacijoje kartu išbandyti kažką naujo yra malonumo 100, intensyvumo 50, bet kartu leisti laiką miegamajame yra malonumo 90, intensyvumo 90 — kūne patirtys skirtingos, bet vis tiek vienas kitam sakys aš tave myliu. Absoliuti dauguma net neįvardins, kad malonumo ir intensyvumo jaučia kažkiek skalėse, nes neturi koncepto, kad pojūčius ir patirtis galima graduoti, galbūt pasakys, kad nu jo, jaučiasi kažkaip biški kitaip, bet vis tiek maloniai.

Emocijų matrica

Kai kalbame apie meilę kaip emociją, visus jausmus galima sudėti į šitą matricą. Kuo smulkiau galime matricą užpildyti konkrečiais emocijas apibūdinančiais žodžiais: trauka, aistra, geismas, žaismingumas, pasitikėjimas, saugumas, prisiriškimas, švelnumas, tuo didesnis yra emocinis granuliarumas. Granuliarumas reiškia gebėjimą aiškiai ir smulkiai susieti savo kūno pojūčius, jų interpretaciją ir kontekstą, kuriame visa tai vyksta į konkrečią emociją. Meilė yra labai mažo granuliarumo žodis. Meilė gali būti skirtingo malonumo ir skirtingo intensyvumo ir vis tiek bus meilė.

Daug kas girdėjo apie visokius meilės hormonus: oksitocinas, testosteronas, dopaminas, beta-endorfinai ir kiti, šios molekulės praneša konkrečioms kūno vietoms, kad ruoštųsi kokiam nors veiksmui, o tie veiksmai yra susiję su gliukozės ir kitų maisto medžiagų, dujų, mikroelementų apykaita, apibendrintas kūno pojūčių kompleksas suvokiamas kaip simptomas, pvz. plaka širdis, prakaituoja delnai, įsitempę raumenys, įraudę žandai, suka žarnas. Priklausomai šie simptomai interpretuojami kaip malonūs ar nemalonūs priklausomai nuo konteksto, ankstesnio patyrimo, kultūrinių normų ir dėmesingumo. Jeigu tokie patys simptomai ištinka miške išgirdus staigų garsą, visas komplesas bus pavadintas nerimu, baime arba išgąsčiu ir tada kūnas ruošis vienokiam veiksmui, bet jeigu jūs su žavia dama esate sutaręs pasimatymą, šie pojūčiai atrodys kaip malonūs ir kūnas bus pasiruošęs jos atidžiai klausytis ir stebėti jos siunčiamus signalus, tam kad įvertintų, ar ji tinkama tolesniam poravimuisi ar ne. Arba, jeigu jūs pajaučiate panašius pojūčius, bet ne laukdami pasimatymo, o darbe matydamas žavią kolegę, ir ta kolegė ištekėjusi, tai jausmus vertinsite kaip nemalonius ir tos kolegės pradėsite šalintis. Iš esmės kūne vyksta labai panašūs procesai, bet kūnas ruošiasi skirtingiems veiksmams ir jie vadinami skirtingais vardais. BET! Jeigu žmogus gerai socializuotas ir gerai pažįsta savo emocijas ir moka jas reguliuoti, jis gali pasirinkti savo elgesį, kaip vyras, kuris įsižiūri savo ištekėjusią kolegę, arba žmogus, kuris nemoka žodžių jausmams, negalės tiksliai duoti pavadinimo savo patirčiai. Čia yra labai svarbu suprasti, kai kalbėsiu toliau apie meilės tyrimus.

Kai visokie mokslininkai tyrinėja meilę, jie tyrinėja arba gyvuliukus, arba paklausiu žmonių ką jie šiuo metu jaučia ir tada žmonės pasako, taip, kaip moka, išmatuoja tiriamųjų fizinius parametrus, įkiša į brangias mašinas, kurios parodo kaip kokioje vietoje suaktyvėja gliukozės apykaita smegenyse arba periferijoje, gali pamatuoti ir aptikti konkrečių neuromediatorių ir hormonų pokyčius, tada mokslininkai, susieja objektyvius radinius su gyvuliukų elgesiu arba žmonių pasakojimu ir pasako, štai, mes turime skirtingas meilės rūšis. Ir tada parašo dešimtis vienas kitam prieštaraujančių straipsnių ir kritikuoja vieni, kad tavo įrodymai mažiau teisingi nei mano.

Išvada

Meilė yra ir jausmas, ir santykis. Kultūriškai mes naudojame tuos pačius žodžius apibūdinti šiek tiek skirtingiems patyrimus, susijusius su žavėjimusi kitais žmonėmis, noru su jais būti kartu, ir kartoti to buvimo patirtį, dėl to atsiranda sumaišties tiek buityje, tiek mokslinėje literatūroje, tiek filosofijoje. Yra sukaupta daug mokslinių duomenų, kurie paaiškina aks konkrečiai vyksta organizme kai mylime ir vadinat tuo pačiu žodžiu fiksuojama įvairovė neurocheminių pokyčių, arba tie patys neurocheminiai pokyčiai būna skirtingo intensyvumo ir galimi vadinti skirtingais vardais.

Kituose rašiniuose detaliau panagrinėsiu romantinę meilę, kas yra meilės chemija ir meilę kaip santykį.