Viskas keičiasi. Mirtie, kur tavo geluonis?

Šių metų kovo mėnesį svarsčiau apie savo gyvenimo pasikeitimus. Pirmajame straipsnyje „PA-SI-KEI-TI-MAI neišvengiami”, kurį parašiau birželio pradžioje, dėsčiau pavasarį kilusias mintis apie prieš srovę plaukiančias antis, išraustą Nemuno salą ir viltį, kad kada nors pasikeitimus priimti bus lengviau. Tačiau įdomu tai, kad pasikeitė visai ne tie dalykai, apie kuriuos mąsčiau metų pradžioje.

PAVASARIS

Didieji pasikeitimai prasidėjo, kai vasario pabaigoje palaidojome močiutę. Po jos 96 gimtadienio, man pasirodė, jog ji nemirtinga — kurgi ji pradings? Juk tai mano močiutė… Tačiau širdis imt ir sustojo be jokio įspėjimo. Paskutinį kartą laidotuvėse dalyvavau aštuonerių metų, todėl ilgą laiką neteko mąstyti apie mirtį — ji man paprasčiausiai neegzistavo. Patyriau, kiek daug vieno žmogaus netektis atneša pasikeitimų viduje ir išorėje. Iš tikrųjų kiekvienas didelis ir mažas atsitikimas beveik nepastebimai paveikia kitų įvykių seką. Šeimoje kilo įtampa, kasdien glaistydavau tarp namiškių kylančius neramumus. Išsekau, neturėjau erdvės, kur galėčiau išleisti savo pačios emocijas. Išgyvenome sausrą.

VASARA

Atėjo vasara. Kaip ir netektys, taip ir nauji žmonės palieka savą pėdsaką būdami teisingoje vietoje teisingu laiku. Dėl kelių nuostabių atsitiktinumų vasarą teko sudalyvauti penkiose vaikų ir jaunimo stovyklose, kuriose turėjau garbės palakstyti su savo fotoaparatu. Ir vieną kartą kai kas užleido tą pačią dainą, kurios aš klausiausi kovą, mąstydama apie pasikeitimus — „Changes” iš „Šreko”. Ją užleisdavo taip dažnai, o aš viduje juokdavausi — juk tai mano šių metų garso takelis! Man patiko save atrasti naujose aplinkybėse su naujais žmonėmis. Mąsčiau, kur aš buvau visas tas vasaras? Aaah. Dirbau. Mokiausi. Galbūt netikėjau, kad tose stovyklose yra ir man paruošta niša. Kiek praleistų galimybių ir nesukurtų prisiminimų… Tačiau galbūt dabar ir atėjo tas laikas pradėti naujas vasaros tradicijas. Po sausros atėjo geri pasikeitimai.

Vienas iš vasaros stovyklų privalumų — nesibaigiantys saulėlydžiai gamtoje. 2021m., liepa.

Pradėjau vis drąsiau žvelgti į ateitį. Mokiausi priimti iššūkius, atsisveikinti su senienomis, veikti tai, ko niekada iki šiol nedariau. Priėmiau pasiūlymą dirbti tai, kam niekada nesiruošiau. Mąstėme apie kambario remontą, kuriam pavasarį labai priešinausi, o dabar pradėjau skatinti. Pasikeitimų metai! Ir tada vieną vasaros popietę gavau žinutę — iškeliavo senelis. Dar vienas netikėtas pasikeitimas — kodėl dabar? Tik pradėjau stotis ant kojų ir kažkas vėl bandė stumti mane atgal. Taigi, tais pačiais metais mama neteko mamos, o tėtis neteko tėčio. Vyko dar vienos laidotuvės. Mirtie, kodėl ir vėl geli?

RUDUO

Atėjo ruduo. Kadangi namuose buvo didžiulė remontinė betvarkė, mamos gimtadienį atšventėme pas draugus. Pasidarėme nuotraukų, grojome giesmes, valgėme tortą su braškėmis. Visi daiktai ir baldai iš mano ir sesės kambario buvo sunešti į svetainę, o namai kvepėjo dažais ir dulkėmis. Išdrįsome nulupti senus kambario tapetus ir nudažyti sienas baltai. Bet tik nufotografavus savo seną sieną pamačiau, kokie nuvargę buvo tie tapetai — paplyšę, išterlioti, o ant jų buvo prilipinti seni Mikės Pūkuotuko lipdukai. Kodėl turėjau tiek daug sentimentų šitom senom sienom? Pradėjo kauptis mintys naujam straipsniui, mama taip pat ragino rašyti. Nemaniau, kad man mano naujas kambarys gali taip patikti. Taip pat nemaniau, kad prisiminimai kaip mama glaistė sienas bus vieni paskutinių prisiminimų su ja.

Mylimo kambario siena 2006–2021m.

Ši pastraipa sunkiausia. Vienas dalykas laidoti ilgą gyvenimą nugyvenusius senelius — kaip bebūtų skaudu juos paleisti, žinai, kad jie pasisotino dienų pilnatve. Ir visai kitas dalykas laidoti vieną iš savo geriausių draugių, kuri buvo su manimi nuo… iki. Pasirodo, kad tada per mamos gimtadienį nusifotografavome su ja paskutinį kartą. Tą spalio rytą, kai ją išvežė į ligoninę, mes nežinojome, kad tą pačią dieną ją išveš į reanimaciją. Nesitikėjau, kad žodžiai „dirbtinė koma” ir „mama” tilps viename sakinyje. Ilgai netruko sulaukti to baisaus skambučio. Mano mamytė… Pasijutau tokia maža.

Kitą dieną ligoninė atidavė jos daiktus, kurie buvo sudėti į šiukšlių maišą. Ant maišo užrašytas mamos vardas. Mintyse balaganas. Ašaros, ašaros, ašaros. Niekaip nesupratau, ką aš čia veikiu. Norėjosi ieškoti kaltininkų, bet kas iš to — žinojome tik tai, kad nieko daugiau ir negalėjome sužinoti. Atvažiavome į vienus laidojimo namus, o ten malonus vyriškis aprodė savo parduotuvę. „Turime štai tokį karstų pasirinkimą, o tenai stovi urnos. Kuri jums gražesnė — balta ar ruda? Tai visgi kremuojame ar nekremuojame?”. Vėl savęs klausiau, ką aš čia veikiu? Protu sunku suvokti, kas vyko. Ašaros, ašaros, ašaros.

PAGUODA

Turime tiek daug planų ateičiai. Bet matau, kad kiek besistengčiau kurti savo ateities scenarijų, jis niekada neatitinka realybės, taigi, kas belieka? Atiduodu savo pieštuką Dievui. Matau aukštumas ir slėnius savo gyvenime. Kartais slėniai atrodo tokie tamsūs ir ilgi, kad juose nebesimato jokios šviesos. Norisi rėkti, bet neišeina — ką kiti pagalvos? Norisi dirbti, kad pavyktų nukreipti mintis nuo pasikeitimų, bet neišeina susikaupti. Visgi, per slėnius einu ne viena.

Staiga kažkas ateina iš už nugaros ir stipriai stipriai apkabina lyg bandydamas išsiurbti mano liūdesį. Koks nepaprastas poveikis. Kitas prisiartina ir prie ausies sušnabžda tūkstantį paguodos žodžių, kurių vėliau nebeprisimenu, bet tą akimirką jie veikia kaip vaistai. Tada ateina trečias ir pasako „liūdna, bet yra kaip yra”. Ne laiku pasakyta frazė gali likti galvoje ilgai. Bet ir tą pagydo žinutė nuo seniai nematyto bendradarbio ir į namus išsiųstas siuntinukas nuo netikėto draugo. Slėnyje atsiranda vis daugiau šviesos. Atsiveria akys pamatyti kitų skausmus, kurių anksčiau nemačiau. Darosi lengviau priimti, kad visa tai turėjo mane ištikti.

Mirtie, kur tavo geluonis? Naujajame testamente rašoma, kad tikrąją mirtį atneša nuodėmė, o siela lieka gyva amžinai. Jono evangelijoje Jėzus sako: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nemirs per amžius. Ar tai tiki?”. Mama tikėjo. Ir tai atnešė didžiausią pasikeitimą į jos gyvenimą — ji nebijojo fizinės mirties, nes jai buvo svarbiau išsaugoti dvasios gyvybę. O jei dvasia iš tiesų gyva, tada gyvenimas žemėje gali būti ne tik lengviau pakeliamas, bet ir prasmingas iki pačio paskutinio kvapsnio. Mes matome mirtį, o kažkam tai nauja pradžia. Mes gedime, bet būsime paguosti.

Senų tapetų nebėra. Liko baltos sienos, ant kurių toliau kabinsime naujus sentimentus.