I. Koreivaitė. Apie Saudo Arabijos ir Irano vaidus

Saudo Arabijos ir Irano santykiai yra įtempti nuo 1979 m. Irano Islamo Revoliucijos. Sausio 3 d. diplomatinių santykių nutraukimas yra rimta santykių krizė tačiau ne pirma tokia. Iranas ir Saudo Arabija diplomatinius santykius yra nutraukusios 1988 m., tačiau jie buvo atnaujinti 1991 m. Tuomet įtampa kilo dėl hadžo metu (piligriminių ritualų Mekoje) įvykusio susirėmimo tarp Saudo Arabijos saugumo pajėgų ir piligrimų, kuriame žuvo apie 400 piligrimų, iš jų 2/3 buvo Irano piliečiai. Teherane protestų metu buvo pasikėsinta į SA ambasadą ir SA vyriausybė nusprendė nutraukti diplomatinius santykius.

2015 m. rudenį istorija kartojasi: Saudo Arabija ir Iranas pakartotinai susipyko dėl piligrimų aukų Mekoje, žuvo 450 iraniečių. Vis tik protestai prie Saudo Arabijos ambasados Teherane prasidėjo dėl šyitų islamo mokovo Nimr al-Nimr egzekucijos. Irano rezidentas Ruhani patikino, kad bus baudžiami visi, kurie susiję su ambasados apgultimi, nes jie žlugdo gerą Irano įvaizdį. Vis tik šis konfliktas baigėsi antru diplomatinių santykių nutraukimu šalių santykių istorijoje.

Pagrindinis kylantis klausimas, ar ir šį kartą reikia laukti valstybių santykių atšilimo, ar, priešingai, susidariusi regioninė konfliktinė situacija gali vesti prie dar gilesnio Saudo Arabijos ir Irano konflikto bei pakenkti Sirijos taikos procesui?

Saudo Arabijos ir Irano santykių dinamiką galima apibūdinti per sūpuoklių metaforą: jų santykiai vėso 1980–89 Irano-Irako karo metu, kai Saudo Arabija parėmė Irako Sadamo Huseyno režimą, atšilo po šio karo. Tuomet atšalo, kai ayatulah Khumayni (Irano pirmasis aukščiausiasis lyderis) išleido fatvą, kuria nuteisė Salman Rušdie (parašiusį knygą „Šetoniškos eilės“) mirties bausme. Saudo Arabija tai traktavo, kaip Irano bandymą įgyti palankumo musulmonų bendruomenėje. Valstybės vėl buvo geruose santykiuose valdant prezidentui Ahmedi-Nedžadui. Vis tik po Arabų pavasario Saudo Arabijos ir Irano santykiai yra itin įtempti ir konfliktas vis gilėja.

Pagrindinė nesutarimų priežastis ta, kad tiek Iranas, tiek Saudo Arabija siekia tapti musulmonų bendruomenės lyderiais.

1973 metų naftos embargo išaugino naftos kainą 4 kartus. Saudo Arabija įgijo didelius materialinius resursus, kurių dalį investavo į vahabizmo plėtrą ir Saudo Arabijos politinės įtakos auginimą. Saudo Arabijos sunizmas yra salafi-vahabi tipo. Tai yra itin radikali, anti-racionalistinė islamo traktavimo tradicija, kurią Saudo Arabija siekė skleisti statydama mečetes, kurdama vahabistines medreses (religines mokyklas) visuose Vidurio Rytuose ir už regiono ribų (Čečėnija, Europos šalys, JAV ir kt.).

Saudo Arabijos pretenzijoms tapti lydere sutrukdė 1979 m. atsiradusi šyitinė Irano Islamo Respublika. Irano užsienio politika porevoliuciniu laikotarpiu gali būti apibūdinama per Revoliucijos eksporto doktriną. Iranas kreipdamasis tiek į šyitus, tiek į sunitus, skatino Vidurio Rytų visuomenes nuversti korumpuotas, priespaudą propaguojančias vyriausybes, smerkė monarchiją (Saudo Arabijos valdymo forma), kaip neislamišką valdymo formą ir skatino nutraukti bendradarbiavimą su Vakarais, ypač su JAV. Iranas reikalavo teisingumo ir kalbėjo apie musulmonų vienybę. Tokia Irano politika iššaukė protestų bangą regione. Ypač aktyvūs buvo šyitai Irake (Irake šyitai sudaro apie 70 proc. Gyventojų skaičiaus), Jemene (40 proc.), Bahreine (70 proc.), nes šiose valstybėse šyitų daugumą valdo sunitiškos vyriausybės. Saudo Arabija, priešingai, būdama sunitine valstybe, rėmė kitas sunitines vyriausybes.

Šyitų bendruuomenė 1979 m. ir Arabų Pavasario metu aktyvizavosi taip pat ir Saudo Arabijoje. Mirties bausme nuteistas Nimr al-Nimr yra Saudo Arabijos šyitas islamo mokovas. Jis aktyviai kritikavo Saudo Arabijos vyriausybę, skatino Saudo Arabijos Rytinėse nafta turtingose provincijose gyvenančius 2 mln. Šiitų atsiskirti nuo Saudo Arabijos ir sukurti atskirą valstybę. Šiitai Saudo Arabijoje yra diskriminuojami ir patiria represijas, apie tai kalbėjo ir Nimr al-Nimr ir jo įtaka buvo stipriai išaugusi. Saudo Arabijos valdžia jį įvardijo teroristu ir įvykdė mirties nuosprendį kartu su tokiais Al-Kaidos nariais, kaip Faris al-Zahrani. Tiek Human Rights Watch, tiek Amnesty International teigia, kad Saudo Arabijos terorizmo apibrėžimas yra itin platus ir prisidengdama juo Saudo Arabija įvykdo mirties bausmes vyriausybės kritikams.

Saudo Arabijos ir Irano lyderystės ambicijos ir programos, trunkančios jau ketvirtas dešimtmetis, paskatino konfesinės identifikacijos svarbą ir sustiprino tarp-konfesinius konfliktus. Šiitų ir sunitų perskyra dėl Saudo Arabijos ir Irano kovos Vidurio Rytų regione tapo eilės konfliktų demarkacijos linija.

Po Arabų pavasario, kuomet regione dar kartą nuvilnijo antivyriausybiniai masiniai protestai, Iranas ir Saudo Arabija yra įsitraukusios į netiesioginius tarpusavio konfliktus. Saudo Arabija remia sunitinį režimą Jemene ir vykdo oro atakas prieš šyitų Hous(f)i sukilėlius. Sirijoje Saudo Arabija remia sunitų sukilėlius ir kai kurias radikalias grupuotes, kovojančias prieš šyitinį (alavitų) Sirijos režimą. Arabų pavasario metu šyitams sukilus Bahreine, Saudo Arabija siuntė savo tankus paremti mažumos sunitų vyriausybės prieš šyitų sukilėlius. Visais atvejais kitoje kovos barikadų pusėje yra Iranas. Netgi pasirodo informacija, kad Saudo Arabija suteikia žvalgybinės informacijos Daeš ir šie pasikėsina į aukštus Irano karininkus, kovojančius prieš Daeš Irake. Taip pat pasirodo informacija, kad Saudo Arabija remia Al-Kaidą, kai ši kovoja prieš Husi sukilėlius Jemene. Tad Irano ir Saudo Arabijos nesantaika pažeidžia tokias principines pačios SA pozicijas, kaip terorizmo nerėmimą.

Diplomatinių santykių nutraukimas gali būti suprantamas ne tik kaip ilgametės įtampos ir ypač jos išaugimo, vykstant „proxy“ karams tarp SA ir Irano, pasekmė, o ir kaip Saudo Arabijos strategija. Pastaruoju metu kalbama, kad Saudo Arabija turi problemų su šyitų bendruomene, kad po Irano susitarimų su JAV ir kitomis didžiosiomis valstybėmis SA praranda išskirtines politines pozicijas regione, dėl naftos kainos kritimo išgyvena sunkesnį ekonominį laikmetį. Tad užsienio ir vidaus konfliktas gali padėti nukreipti saudžių (suni piliečių) dėmesį nuo šių problemų prie neapykantos šyitams. Trumpuoju laikotarpiu tai gali būti tinkamas strateginis žingsnis, vis tik ilguoju laikotarpiu prognozuojama, kad Saudo Arabija nukentės dėl pasirinkimo kurstyti šyitų ir sunitų nesantaiką.

Paminėtų konfliktų ir galimos nesantaikos naudos kontekste diplomatinių santykių nutraukimas atrodo pavojingai. Galima manyti, kad šalys taip išreiškia nusiteikimą dar stipriau įsitraukti į regiono konfliktus.

Susidariusioje situacijoje svarbus kitų koalicijos narių, kovojančių prieš Daeš, įsitraukimas į Saudo Arabijos ir Irano sutaikymą. Abi šalys privalo dalyvauti Sirijos taikos procese, paskatinti skirtingas palaikomas puses (SA-sukilėlius; Iranas — Bašaro režimą) nutraukti karinius veiksmus. Tokiu būdu tikimasi nukreipti kovą tik prieš Daeš.

Prognozuočiau, kad Saudo Arabijos ir Irano konfliktas oficialiame lygmenyje turėtų rimti dėl jų įsitraukimo į Sirijos taikos procesą būtinybės. Spaudoje buvo pranešta, kad John Kerry sekmadienį kalbėjosi su Irano užsienio reikalų ministru Muhamad Džavad Zarif ir skatino netęsti prasidėjusio konflikto. Tokių pastangų, neabejotinai bus ir daugiau. Vis tik galima manyti, kad Irano ir Saudo Arabijos investavimas į netiesioginį konfliktą, į nevyriausybinius radikalius tinklus gali tik augti.